BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Ką veiki? Nieko”

[when you see my face hope it gives you hell, when you walk my way hope it gives you hell]

Aš tikrai nesuprantu žmonių.
Ne visų. Kai kurių. Tik.



“Nėra ką veikt”
Okey. Paaiškinkit jūs man, durnelei. Kaip gali nebūt ką veikt? Juk pasauly tiek visokių užsiėmimų, tiek įvairiausios veiklos - tik spėk! O čia.. Blemb, duotų man kas nors kelias papildomas valandas laisvo laiko. Ohoho kiek visko padaryčiau! Pradedant salsa ar hip-hop'u ir baigiant lauko tenisu ar futbolu. Jėts, vien nuo minties apie tai gera daros! Bet kur čia tau.. Laiko pilna, tik gi “taip nėra ką veikt”.


“Ką veiki? Nieko”
Kaip galima nieko neveikt?? Na tarkim. Suprantu. Kartais smagu pilna ta žodžio prasme patinginiaut ir visą dieną nieko gero nenuveikt. Bet ir tai. Kiek ilgai tai truks? Vieną dieną, dvi. Nu savaitę, max mėnesį. Bet anksčiau ar vėliau šitas “nieko neveikimas” tikrai atsibosta. Negi ne? O čia taip visą gyvenimą.. Nieko, nieko, nieko.


“Nėra ką veikt. Davai einam pagert”
No comments. Man gaila tokių žmonių. Degradai.


Gal čia aš trenkta. Gal iš kito pasaulio. Bet tikrai niekad nesuprasiu, kaip galima visiškai neturėt ką veikt. Niekad.

Linkin Park - Bleed It Out

Rodyk draugams

o kaipgi tu?

[The Grand essentials of happiness are: something to do, something to love, and something to hope for]

Išeik į gatvę. Apsidairyk. Pajusk ore tvyrančią gaivą, nusijuok. Bent
kartą išbėk basas į lietų. Išgerk stiklinę pieno, paglostyk mylimiausią
žaisliuką. Perskaityk šaunią knygą ir nuolat šypsokis. Užsimauk ryškias
vilnones kojines, sukrimsk mėgstamo šokolado gabaliuką. Ir žinoma,
nepamiršk muzikos.

Ar jauti?

Dabar aš gyvenu.

Tik.. O kaipgi tu?

Bob Marley - Red Red Wine

Rodyk draugams

prisimenant vasarą, prie arbatos puodelio

[A dream you dream alone is only a dream. The dream you dream together is reality]

Šaltas rudens vakaras. Ganėtinai miela mergina, vardu Lina, sėdi prie lango ir stebi pasaulį, esantį už jo. Rankoje žalios arbatos puodelis, aplink tvyrantis smilkalų aromatas. Ir tik kiek liūdnoki žiburiukai ryškiai žaliose akyse išduoda, jog kažkas netaip.
Ne, ji neverkia. Anaiptol! Veide galima išvysti nuoširdų šypsnį. Tiesiog..

Nemėgstu lietaus.  Jis man visad primena dalykus, kurių nebėra. Nebūtinai blogus. Atvirkščiai. Turiu ganėtinai gerą savybę - greitai pamirštu tai, kas buvo blogai. Bet visgi.
Ir kodėl mes niekad aiškiai neįvertinam to, ką turim? Visad esam kažkuo nepatenkinti, visad kažkuo skundžiamės.. O kai susivokiam, dažniausiai būna per vėlu.
Va, kad ir aš. Dabar prisiminus vasarą, po kūną ima bėgioti smagūs šiurpuliukai. Saulė, jūra, draugai, ilgi naktiniai pašnekesiai ir kalnai ledų.. O tada? Zyzdavau dėl kiekvieno menkniekio. Tai per karšta, tai per šalta. Tai parduotuvėj nebeliko mano mėgstamo šokolado, tai prisivalgiau per daug ledų ir dabar peršti gerklę. Ir taip nuolatos. Dėl kiekvienos smulkmenos..
Tik dabar, kai praradau tai, dėl ko kažkada buvau nepatenkinta.. Tik dabar supratau, jog, iš tiesų, viskas buvo nuostabu. Nuostabu, ir nepamirštama.




Pirmasis įrašas. Ir dar toks depresuotas.. Ek. Ką jau padarysi.


Nickelback - Far Away

Rodyk draugams